Išeiti iš darbo, o po kurio laiko vėl praverti tos pačios darbovietės duris. Personalo valdymo pasaulyje šis reiškinys turi net savo pavadinimą – „boomerang employees“, arba sugrįžtantys darbuotojai. Taip vadinami žmonės, kurie palieka organizaciją, tačiau po kurio laiko nusprendžia į ją sugrįžti.
„Altra“ tokių istorijų – tikrai ne viena. Praėjusiais metais į Atominę komandą sugrįžo 12 anksčiau čia dirbusių kolegų, o šiemet – jau 9.
Žmonės darbą keičia dėl pačių įvairiausių priežasčių: ieško naujų profesinių iššūkių, nori išbandyti kitą sritį, augti, kartais sprendimus lemia asmeninės aplinkybės. Tačiau nauja patirtis turi dar vieną savybę – ji suteikia galimybę palyginti. Tai, kas ilgai buvo kasdienybė ir atrodė savaime suprantama, iš kitos perspektyvos kartais pasimato visai kitaip.
Komanda, tarpusavio pasitikėjimas, organizacijos kultūra, galimybė kalbėti apie problemas, profesinė atsakomybė ar tiesiog jausmas, kad tavo darbas turi prasmę – būtent šie dalykai kartojasi kalbantis su į „Altra“ sugrįžusiomis kolegėmis.
Ir jų istorijos labai skirtingos. Svetlana Šubina iki išėjimo čia dirbo 15 metų, Jekaterina Kapitanova – vos devynis mėnesius, o Nina Michailova – net 26 metus. Skirtingas buvo ir laikas bei patirtys už „Altra“ ribų. Tačiau visos trys galiausiai pasirinko atominę komandą dar kartą.
Visas tris koleges sieja Visaginas – visos jos yra iš šio miesto. Svetlana ir Jekaterina šiandien gyvena bei dirba Vilniuje.
Svetlana: kartais reikia atsitraukti, kad pamatytum iš kitos perspektyvos
Svetlana Šubina pirmą kartą įmonėje pradėjo dirbti 2010 metais. Per 15 metų sukaupė didelę profesinę patirtį, užmezgė ryšius, subūrė savo profesinį ratą. Vis dėlto atėjo laikas, kai norėjosi išbandyti kažką naujo.
„Tuo metu buvo jaučiamas tam tikras neapibrėžtumas dėl ateities, todėl nusprendžiau priimti naują profesinį iššūkį. Be to, jau seniai norėjau išbandyti kažką naujo“, – pasakoja Svetlana.
Ji prisijungė prie kitos valstybės strateginės įmonės ir dirbo Pirkimų strategijos ir procesų vyriausiąja eksperte. Pirmininkavo viešųjų pirkimų komisijoms, konsultavo viešųjų pirkimų klausimais, dar labiau gilino profesines žinias.
Tačiau darbas kitoje didelėje organizacijoje suteikė ir tai, ko neįmanoma gauti liekant vienoje vietoje – galimybę palyginti.
„Išėjusi supratau, kiek daug čia turėjau bendraminčių. Nors viešieji pirkimai reglamentuojami tais pačiais principais, kiekviena organizacija turi savas darbo praktikas ir kultūrą. Labiausiai pasiilgau komandos ir bendradarbiavimo atmosferos.“
Sprendimas grįžti nebuvo visiškai lengvas, tačiau Svetlana jautė, kad būtent „Altra“ galės geriausiai panaudoti ir anksčiau sukauptas žinias, ir naują profesinę patirtį.
O pirmąją dieną sugrįžus jausmas buvo labai aiškus: „Jaučiausi tarsi grįžusi namo.“
Sugrįžusi ji rado ir pasikeitusią organizaciją. Ypač nudžiugino dėmesys darbuotojų tobulėjimui, nauja mokymų sistema „Educton“ ir tęsiamos nuotolinių mokymų praktikos.
„Sugrįžau į „Altra“, nes pasiilgau šios bendruomenės ir pajutau, kad čia galiu geriausiai atskleisti savo talentus bei pritaikyti sukauptas žinias ir patirtį“, – savo pasirinkimą šiandien apibendrina Svetlana.
Jekaterina: penki mėnesiai kitur ir antras „Send CV“
Jekaterinos Kapitanovos istorija visai kitokia. Prie Atominės komandos ji pirmą kartą prisijungė 2025 metų liepą kaip „Junior PMO“. Po devynių mėnesių nusprendė išeiti.
„Tarpusavyje juokaujame, kad dėl to kalti keli egzistenciniai pokalbiai su kolega, kuris paskatino, padrąsino ir priminė, kad gyvenime yra daug galimybių, kuriomis verta pasinaudoti“, – šypsosi Jekaterina.
O rimtoji priežastis buvo sena meilė aviacijai. Ji prisijungė prie vienos oro linijų bendrovės komandos, auditavo techninius procesus, vertino darbuotojų kompetencijas, buvo atsakinga už kvalifikacijų patvirtinimą ir leidimų vykdyti tam tikras funkcijas suteikimą.
Už „Altra“ ribų Jekaterina praleido penkis mėnesius ir sako, kad vieno dalyko pradėjo ilgėtis beveik iš karto – organizacijos brandos.
„Pasitikėjimu grįstos kultūros ir požiūrio į darbuotojus – tokio požiūrio, kuris skatina kalbėti apie problemas, net jei jų sprendimas nebus greitas ar paprastas.“
Jekaterina sako buvusiems kolegoms ne kartą pasakojusi ir apie dar vieną dalyką, kurį pradėjo labiau vertinti išėjusi – profesionalų santykį tarp žmonių, kai asmeniškumai, emocijos ar tos dienos nuotaikos neperkeliami į darbinius klausimus.
Todėl sprendimą grįžti ji priėmė lengvai. Tik pats kelias atgal buvo ne toks paprastas. Pirmasis bandymas nepavyko. Po kurio laiko atsirado kita galimybė ir Jekaterina dar kartą paspaudė „Send CV“. Šįkart sėkmingai.
Paklausta, kaip jautėsi pirmąją dieną sugrįžusi į atominę komandą, ji pirmiausia atsako vienu žodžiu:
„Namo. Tai sakiau nuo pat pirmos dienos, o praėjus mėnesiui galiu tą patį patvirtinti. Nors per penkis mėnesius organizacijoje įvyko pokyčių ir atsirado naujų veidų, tai, ko labiausiai pasiilgau – organizacijos branda ir kultūra – niekur nedingo.“
Įdomu tai, kad kolegoms, kurie šiandien svarsto išeiti, Jekaterina nesako „neišeik“.
„Eik, bandyk, žiūrėk, lygink. Kartais net neįsivaizduojame, kokie pokyčiai mūsų laukia už kampo, o naujos patirtys leidžia geriau suprasti tiek save, tiek savo vertybes.“
O galvojantiems apie sugrįžimą jos žinutė kita – aiškiai žinoti, ko nori, ir nenuleisti rankų net tada, jei pirmasis bandymas nepavyksta.
Nina: 26 metai atominėje komandoje ir „pagaliau grįžau namo“
Ninos Michailovos istorijoje skaičiai kalba patys už save. Įmonėje ji pradėjo dirbti dar 1997 metais ir iki išėjimo čia praleido 26 metus. Jos sprendimą išeiti lėmė asmeninės aplinkybės – jis nebuvo susijęs nei su įmone, nei su darbu. Tačiau būnant toliau nuo „Altra“ išryškėjo dalykai, kurie per daugiau nei du dešimtmečius buvo tapę įprasta darbo kasdienybės dalimi.
„Labiausiai man trūko aiškios struktūros, atsakomybės jausmo ir suvokimo, kad tai, ką darau, yra svarbu ir turi prasmę“, – sako Nina.
Kai aplinkybės leido galvoti apie sugrįžimą, ilgų svarstymų nebereikėjo. Peržiūrėdama laisvas darbo vietas Nina suprato, kad per daugelį metų sukaupta patirtis, žinios ir įgūdžiai Atominėje komandoje tebėra reikalingi. „Pirmąją darbo dieną po pertraukos jaučiau didžiulį džiaugsmą ir palengvėjimą – pagaliau grįžau namo!“
Tačiau ji sugrįžo ne į visiškai tokią pačią organizaciją, kokią paliko. „Mane labiausiai nudžiugino tai, kad čia atsirado daugiau jaunų, ambicingų žmonių, kurie dega savo darbu, yra motyvuoti ir su malonumu jį atlieka. Smagu matyti, kad „Altra“ auga, keičiasi ir kartu išlaiko savo stiprybę.“
O Ninos patarimai svarstantiems išeiti ir galvojantiems grįžti turbūt geriausiai parodo, kad vieno teisingo karjeros kelio nėra. Svarstančiam išeiti ji sako: „Sustok ir pagalvok. Gerai pagalvok – ir ne vieną kartą!“ O buvusiam kolegai, galvojančiam apie sugrįžimą, pataria: „Negalvok – grįžk ir daryk!“
Sugrįžti nereiškia grįžti atgal
9 mėnesiai, 15 metų ir 26 metai – tiek laiko trys mūsų pašnekovės buvo spėjusios praleisti Atominėje komandoje iki sprendimo išeiti.
Jų priežastys buvo skirtingos. Vieną patraukė visiškai kita – aviacijos – sritis, kita norėjo naujo profesinio iššūkio, trečios sprendimą lėmė gyvenimo aplinkybės. Tačiau jų pasakojimuose apie sugrįžimą stebėtinai dažnai kartojasi tie patys dalykai: žmonės, komanda, pasitikėjimas, profesionalumas, organizacijos kultūra ir prasmingo darbo jausmas. Ir dar vienas žodis – namai. Gal todėl sugrįžimo nereikėtų suprasti kaip grįžimo į tą patį tašką. Žmogus grįžta jau kitoks – su nauja patirtimi, platesniu požiūriu, naujomis kompetencijomis ir, dažnai, daug aiškesniu supratimu, ko tikisi iš savo darbo ir organizacijos.
Atominė komanda taip pat susigrąžina ne visai tą patį žmogų, kuris kažkada išėjo. Sugrįžta kolega, kuris jau pažįsta organizaciją, jos veiklą ir žmones, tačiau kartu atsineša patirtį bei požiūrį, įgytą už jos ribų. Pernai tokių kolegų buvo 12, šiemet – jau 9.
Už kiekvieno šio skaičiaus – skirtinga istorija. Ir galbūt kartais profesinis kelias į priekį iš tiesų gali atvesti ten, iš kur kažkada išėjai.
